Niekas dar neišrado vieno recepto visuotinei laimei. Jo ir nėra. Visi mes esam iš savo „molio“ – su savais siekiais, svajonėmis, vertybėmis. Todėl ir keliai mūsų skirtingi: vieni veda mus, kitais mes patys einame… Viskas pasaulyje labai individualu. Ir labai bendra.
Pasaulį šiandien radau jaukiai sumažėjusį. Veriasi galimybės nuveikti kažką didelio. Tą „kažką“, ir vėl, galime traktuoti „labai individualiai“. Savo ruožtu, labai norėčiau palinkėti padaryti „kažką“ altruistiško, gero, gražaus ir didesnio, nei pagal jėgas atrodytų… Tai yra didžioji egzistencijos prasmė…
LGAVO „SUGRĮŽUS“. Tevadina mus išprotėjusiais idealistais – tiksliai žinome, kad tokių yra daugiau, tik jie dar tūno toliau nuo dienos šviesoj garsiai kalbančių, bet kuria kaina siekiančių (su)kritikuoti, pažeminti… (norėčiau bent įsivaizduoti jų motyvaciją). Bet tuoj išlįs ir jie, jungsis prie mūsų – „naivuolių“, „išprotėjusių optimistų“ gretų. Savo noru. Tikriau – jau jungiasi.
SUSIKURTAS Skausmas. Jo čia nereikia painioti. Nesam savikankiniai – o ir nieko nekankinam pasirinkę kryptį išvykti (iš namų). Kol neapsispręsime kitaip – kitaip ir nebus. Negali skaudinti kita kito nuomonė apie tą patį daiktą. Nebent negalim tiesiog pakęsti kito žmogaus, nuomonės, minties šalia savosios… Bet tai jau – patologija. Būdavo, renkiesi skausmą per prievartą – tik čia – ne tas atvejis. Esam laisvi bendrauti su sielai artimais… Jei tik ją turim. Turim, jei mums nesvetimi tokie taurūs jausmai, kaip geranoriškumas, tolerancija, pagarba, laisvė… Tuomet esam stiprūs savo sprendimais ir vidiniu žinojimu – ko norim ir kur link einam. Taškas. O po taško… niekas niekada nebandys daugiau „mūsų sielos išgelbėti“. Nereikia jokių įžangų – sunku pripažinti, jog vis dar esam „per stiprūs“ atgręžti akis nuo savo buities į šalia esančių gyvenimus. Su gerumu. Supratingumu. Traktuojame (vis dar) tai kaip silpnybę. Bet gi yra kaip tik priešingai – žvilgsnio nukreipimas nuo savęs, atida, pagarba ir dėmesys šalia esančiam, mažutė šypsena… – ir taptume nepamatuojamai stipresni.
Dialogas nėra blogas žodis. Ir nėra bloga iniciatyva. Jis – dviejų abipusiai suinteresuotų pašnekovų noro rasti bendrą išeitį išraiška. Ne dialogo tema nulemia geras jis ar blogas. Nulemia išvada.
IŠVADA. Vis dar nemokam drauge (draugo asmenyje) neieškoti priešo. Nemokame (ar nenorime) savo „apvaizdą“ ir šviesą rinktis patys – nesižvalgant į masinius reiškinius, o tuo labiau – į nebesuprantamus tikslus sau keliančius destruktyvaus cinizmo kupinus žurnalistus… Sunku kalbėti apie skaudulį, kuomet jis jau tiek įsipykęs…
Lyderiai. Mes juos mėgstam ir jais džiaugiamės iki jie neužgauna silpniausių mūsų vietų. Norėtumėm, jog jie pataikautų. Tuomet galbūt ir sutiktume, kad kalbėtis ir bendradarbiauti su viso pasaulio lietuviais, o ne tik tarpusavyje, ne tokia jau bloga mintis… Bet juk tuomet nebebūtų ką cituoti ir iš ko šaipytis – nebebūtų lyderių… Iš tiesų mes mokame kalbėtis, tik dažniausiai apie save… O, kad išmoktume išklausyti ir suprasti ir kitų, šalia esančių, nedaug nuo mūsų besiskiriančių, bet mums mažiau pažįstamų rūpesčius… Tiek to.
Apie šiltus ir spalvotus dalykus. Jaukiai sušildė žmonės, kuriems iš tiesų rūpėjo susitikti, pamatyti, išgirsti. Ačiū už klausimus, kurie patvirtino, jog nesusapnavome, jog turime į juos atsakymus. Ačiū, kad leidote jais su jumis pasidalinti. Ačiū, kad buvote kartu ir šalia. Ačiū už dialogą.
Iš tiesų, buvome, bet šiandien nebeesame sau. Esame kitiems – grįžtantiems. Ir be jokios naudos sau. Tik su didžiuliu gumulu skardaus džiugesio krūtinėje… Su tikra ir nuoširdžia šypsena.
Taip smagu pamažiukais suprasti, kad nesu išprotėjusi galvodama, kad Lietuva esam mes kartu – o ne visi po vieną. Visi pasaulio lietuviai – turį vieną bendrą pradžią. Ir kiek bebėgsime nuo savęs – neatrasim laisvės. Na gal kokius metus ir pavyks su savimi susitart. Na, gal du…
Visuomet gera, kuomet esi laukiamas. Nesvarbu kur ir kas tavęs laukia… Kitaip nėra prasmės judėti jokia kryptim. Net jei tai yra NAMAI. Net, jei tai yra mano broliai lietuviai. Todėl mūsų „naivi“ kelionė buvo didelis džiaugsmas mums – mus pasitiko, priėmė, kalbėjosi. Tegalvoja ką nori piktieji, akivaizdu buvo ir liko – ne vien patys sau esame reikalingi.
Esam be galo originali tauta – stiprūs, ištvermingi, darbštūs, išmoningi…
Taip pat – be galo užsidarę, inertiški ir mažai besidomintys tuo, kas nepriklauso mūsų aplinkai.
Tikriausiai, kad „sugrįžę“ atrodome baltomis varnomis, nes kiek neįtikinamai tikiname, kad mums rūpi Lietuvos ateitis… Tikriausiai dar neišmokome „įtikinėjimo meno“… Bet jei rimtai – mums rūpi. Ir ne vien todėl, kad Lietuvoje gyvens mūsų vaikai ir anūkai. Tiesiog – iš principo… Kodėl čia negali būti geriau, nei kažkur kitur pasaulyje, kodėl mes turime išnuomoti kitiems savo namus ar net jų atsisakyti tik todėl, kad pas kaimyną dabar saugiau…? Mintis tiems, kurie sako, jog mes norime juos „išganyti“. Anaiptol taip nėra. Kiekvienas – pats sau pranašas.
Nebus Lietuvos, jei nebus mūsų visų kartu. Nesvarbu kur – bet išvien. Viskas pasaulyje prasideda nuo idealizmo. Naivu, bet patikrinta.
Kaip ir tai, kad sprendimų teisingumas yra subjektyvus. Jis labai stipriai priklauso nuo disponuojamos informacijos kiekio. Neturime tikslo ir galimybių įtakoti žmonių nuomonę, o tuo labiau – sąmonę. Esam šalia tik kad atsakytumėm, jei norėsite paklausti. Be agitacijos ir propagandos – jos niekada neplanavom ir nevykdėm – kaip tai beatrodę būtų… Matyt, patogu kažkam mus taip matyti ir parodyti.
Susitikę su mumis, viliuosi, pamatė mus tikrojoj šviesoj, o neatėjusiems mes nesame įdomūs. Kiekvienam savo. Ir taip turi būti. Tik leiskite paprieštarauti kai kuriems piktai nusiteikusiems – ne trūkumas mūsų, kad patys buvome emigrantais ir ne bandymas mūsų įsiteikti, akcentuojant tai. Juokinga, kaip viską galima išversti į išvirkščią pusę… Vis tiktai viliuosi, kad nugalės ne tuščios ambicijos, o nuoširdus suinteresuotumas.
Pats tikriausias ačiū: Danguolei Varnienei – už nuostabią XIII Lietuvių tautinių šokių šventę (Los Angeles), Algirdui Vosyliui, Dainiui Ušackui, Kristinai Satkevičiūtei (Minneapolis), Audrai ir Ryčiui Januškoms, Gintarei Zaremba, Renatui Sipavičiui ir Raimondai Klimaitei, Broniui Abručiui (Chicago), Dainiui Zalensui ir Rūtai Degutienei (Cleveland), Sauliui Geralavičiui (Philadelphia), Stasiui Bačkaičiui ir Visvydui Matuliui (Washington D.C.), Neilai Baumilienei (Long Island), Laimai Liutikienei ir dr. Rožei Šomkaitei, Laurynui ir Eugenijai Misevičiams (S. Orange) bei kitiems prie mūsų turnė prisidėjusiems.
Dar kartą įsitikinau, kaip svarbu yra bandyti vienas kitą suprasti. O pasaulis… jis tebūna margas, o gyvenimas tebūna spalvotas… O mes, mes būkim laimingesni žinodami, kad esam būtent ten, kur norim būti ir kur jaučiamės gerai.
Su meile nuo mūsų visų!