„Sugrįžimo“ viruso belaukiant

Visi mes žinom tą jausmą. Kuomet grįžti namo… Ypatingai, jei grįžti po daugelio metų, išsigryninęs, susipratęs, apsisprendęs, išsiilgęs, … nešdamas pasaulyje rastą patirtį lauktuvių tai, kuriai tai priklauso. Savo Gimtinei…

Tikriausiai ne veltui esam gimę, ten, kur esam. Tik kaina savos paskirties suvokimo kiekvienam vis kita duota. Vieni nieko neieško ir nieko nelaukia, kiti nori ieškoti, bet bijo, treti ieško, bet neranda, dar kiti – ieškodami supranta, kad tai, ko ieško, seniai turi … Ieškoti ar neieškoti – individualus asmenybės troškimas. Kiekvienas, jei tik įsiklausytume į save, paanalizuotume savo pasirinkimus ir jų priežastis, lengvai suprastume, ką tikimės šiame gyvenime nuveikti, trokštame sukurti, kokį save matome savo ateities vizijoje … Yra namisėdos ir yra keliautojai.

Tačiau svarbiausia – laisva valia. Jei renkamės savo gyvenimo iššūkius patys – tai prasminga patirtis, jei neleidžiame sau, negalime ar bijome savais norais sekti – tampame savim, kitais ir visu supančiu pasauliu nepatenkintais bambekliais. Vieni turim ar randam Namus, kiti gi gal ir iki gyvenimo galo nesuprasim, kiek daug ir brangaus turėjom… Plačiąja prasme – Namais kvepia ten, kur galima ir norima kalbėtis ir susikalbėti. Kur jautiesi savas tarp savų. Kur daliniesi sava patirtim, idėjomis, džiaugsmais ir rūpesčiais. Kur jauti, kad tavęs klausosi. Ir kur kalbamasi apie tai, kas tau be galo rūpi. Gera grįžti laiku.

Tai išgyvena po dviejų, penketo ar net dvylikos metų gyvenimo JAV gimtinėn grįžę lietuviai, susibūrę į bendraminčių klubą, kiek vėliau įsteigę organizaciją ir pasivadinę LGAVO „Sugrįžus“. Šios organizacijos narius vienija žinojimas – apie panašią išgyventą patirtį, įveiktas kliūtis, padarytas klaidas… Bet labiausiai juos jungia bendras tikslas – padėti lietuviams rasti kelią grįžti – į Tėvynę. Žino, kokios priežastys verčia dvejoti, kas stabdo apsisprendimą, ko bijomasi… Žino, nes patys tai patyrė. Dėl to netikrumo, ką rasi grįžęs ir gimė noras sukurti tam pačiam žygiui Namo pasiryžusius… Atrodo misija pavyko ir pasiteisino. Pargrįžusieji grįžo laiku – rado Lietuvą juos laukiančią…

Gera vidiniai žinoti, kad tai tavo, niekieno kito užaugintas, subrandintas, išgrynintas apsisprendimas. Kad grįžti turi daug priežasčių ir didžiulę motyvaciją. Kad matai didelę užduotį ir savo svarbą joje. Kad matai, kad užaugai tiek stiprus, jog gali pasirūpinti ir kitu. Daug nuomonių apie tuos klajojančius „it žvirblius“ lietuvius… Ir gerai, kad jų yra. Vadinasi kažkam rūpi. Gera girdėti, kad jau drąsiai ir ryžtingai kalbama apie tai, kaip juos susigrąžinti.

Palaikau gerbiamo LR Seimo ekonomikos komisijos nario Ramūno Garbaravičiaus Lietuvių Išeivijos Instituto ir Vytauto Didžiojo Universiteto 2007 m. balandžio 24 d. organizuotoje konferencijoje „Šiuolaikinės lietuvių migracijos ypatumai: pasaulio lietuvybės diskursai” pasakyta Lietuvoje gana novatorišką mintį, jog išvažiavimui ir sugrąžinimui struktūros nėra. Nėra „diagnozės”. Tai užkoduota mūsų mąstyme. Nereikia būti emigrantu, imigrantu ar re-emigrantu, kad suprastum – visiems mums reikia vidinio saugumo, savirealizacijos, svajonių išsipildymo, elementariai patogaus gyvenimo… , nes tai žmogiška. Jei nėra vietos, kur galima rasti viską, renkamės dalį. Bet tas apsisprendimas, noras keisti yra nuoširdus, nesuvaidintas, neišprievartautas. Savaiminis. Rodos savaime tuomet visi išvažiavom. Vieni anksčiau, kiti vėliau – bet visi pripažinsim, kad tas laikas po nuvilnijusios Nepriklausomybės atkūrimo bangos tapo kažkoks kankinančiai neaiškus, ankštas ir tuo pačiu – siūlantis iššūkius išbandyti tai, kas dar nežinoma, atrasti tai, kas beveik nesuprantama.

Išvažiavom pamatyt pasaulio ir surasti save … O suradę pajutom, kad galim ir norim padaryti kažką didesnio, nei patys esam. Iš kur toks pasitikėjimas savo jėgomis? – Iš patirties kovojant už savą vietą po svetima saule, naujai atrastų tikrųjų vertybių ir savųjų galimybių, iš žmogiško poreikio ir noro rūpintis Savais, būti tarp Savų. Iš noro, tai ką radai – dalintis su Savu. Keletas LGAVO „Sugrįžus“ narių turėjo džiaugsmo dalyvauti Vytauto Didžiojo Universiteto ir Lietuvių Išeivijos Instituto organizuotoje konferencijoje „Šiuolaikinės lietuvių migracijos ypatumai: pasaulio lietuvybės diskursai”, kurioje buvo nagrinėjamos emigracijos, imigracijos priežastys ir tendencijos, šiandieninio lietuvybės suvokimo, tautinio sąmoningumo, multi-pilietybės, ekonominės ir demografinės emigracijos pasekmių aspektai.

Renginys sulaukė nuoširdaus LR valdžios atstovų, mokslo ir visuomeninių organizacijų, aukštųjų mokyklų ir tyrimų centrų iš Lietuvos ir užsienio, užsienio LB atstovų dėmesio. Šiandien Lietuvoje jau nebefilosofiškai klausiama: „Ar Lietuva išsivaikščios”…? Neišsivaikščios. Jei kažkada labai stipriai sirgusi „svajonių šalies” ir „užsienio” virusais, dabar „užsikrės” „Lietuva”. Jei unikali mūsų tauta supras, jog dažnai mes ieškome to, ką seniai turime, o pačių ieškojimų prasmė yra verta tiek, kiek suteikia gebėjimą tą turimą turtą atpažinti. Ironiška, bet gražu. Ir prasminga. „Gera, jei dar yra stalas, prie kurio susirenka pakalbėti žmonės apie tai, kas tau asmeniškai rūpi” – taip Daiva K. Kuzmickaitė paskelbė Lietuvių Išeivijos Instituto ir Vytauto Didžiojo Universiteto organizuotos konferencijos „Šiuolaikinės lietuvių migracijos ypatumai: pasaulio lietuvybės diskursai” pabaigą. Svarbiausia viena – kaip ir tada – dėl Nepriklausomybės, taip ir dabar – dėl pačios Lietuvos – turim būti nuoširdūs, geranoriški ir vieningi.