Laikas pasitaikė idealiai tinkamas praeitų metų vėlyvą vasarą susibūrusių vienminčių būriui pasitikrinti, ar teisingai pasirinkti veiklos tikslai, ar aiškiai suformuota misija, ar tinkamos priemonės renkamos užsibrėžtų darbų įgyvendinimui.

Susitikimas tetruko pusantros valandos, tačiau jos vertė, VDU ir Lietuvos Išeivijos Instituto organizuojamoje konferencijoje besiruošiantiems save kaip naujai įsikūrusią organizaciją pristatyti LGAVO „Sugrįžus“ nariams suteikė neįkainojamą galimybę pasiruošti teisingam savipristatymui.

Paradoksalu, tačiau teko pripažinti, jog didžiausi profanai esame tame, kas yra elementaru, kasdieniška, žinoma. Jei visi galėtume, turėtume laiko pastudijuoti savąja kasdienybę, jos privalumus ir trūkumus, nesunkiai atsektume, kad viskas šiame egzistencijos procese – vadinamame „Gyvenimu“ priklauso nuo vieno – nuo mūsų bendravimo. Tiek mikro, tiek ir makro mastu.

Kasdien mes pykstame būnami valdomi, ar negalėdami valdyti, dažnai kaltiname laikmetį, dar dažniau- visuomenę, jos įstatymus, skundžiamės, kad mūsų nesupranta, kad liekam neįvertinti, nepastebėti…

O atsakymas yra šalia. Ir jis, matyt, per daug paprastas, kad būtų suvoktas kaip išeitis. Kad gerai jaustumėmės, teturime bendrauti. Būtent bendravimas plečia akiratį, skatina pažangą, inicijuoja naujas idėjas ir lyderystę, stiprina pasitikėjimą kitais, bet svarbiausia – mažina įtampą. Bendraujantys žmonės sveikesni.

Profesorė paskaitos metu pateikė eilę pasaulinėse mokslinėse įstaigose darytų tyrimų ir apklausų rezultatų pavyzdžių, kurie abstulbino net ir „pasaulio mačiusius“ iš JAV gimtinėn parvykusius lietuvaičius.

Dažnas sutiks, kad mūsų nedrąsumas išeiti į viešą erdvę, išsakyti savas mintis, prisistatyti ar pristatyti, inicijuoti bendravimą, o juo labiau jam vadovauti yra absoliutus mūsų tautinis bruožas.

Tik horizontalioj erdvėj, kuomet pašnekovas tampa ne vadovu ar pavaldiniu, o tiesiog bendro projekto partneriu, einama absoliučios sėkmės link.

Partneris yra tas, kuriuo pasitikima, su kuriuo tariamasi, apsikeičiama patirtimi, idėjomis, vizijomis. Partnerystės dėka gimsta organizacijos, kurias vienija bendra idėja, giminingos vertybių sistemos, kurios yra bet kurios valstybės stiprybės ir sveikatos pamatas. Tad visuomeninis kapitalas esam kiekvienas iš mūsų – ir dėl savęs, ir dėl savos šalies.

Vienišumas, uždarumas skatina negatyvias emocijas, visa apima lėtinis irzlumo jausmas, nuolatinis nepasitenkinimas, kurį lydi neveikla, apsileidimas, o vėliau ir degradacija. Nebendravimas skatina pasimetimą vertybėse, netgi jų netekimą.

Tad kitą kartą prieš atsitraukdami nuo atsakomybės, veiklos, atsiribodami nuo žmogaus ar tiesos, nuskriaudžiame ne tik save, kitą, bet ir plačiąja prasme – savo šalį.

Moksliniai tyrimai rodo, jog vienišiai neatsparūs įtampai, dažnai serga širdies ir kraujagyslių ligomis, anksčiau miršta. Ir visad juos lydi rūpestis dėl savęs – ne dėl kitų.

Atrodo paprasčiau nei paprasta tiesa – kad būtų gerai tau, tereikia rūpintis kitu. Kad jaustum savos egzistencijos vertę – reikia daryti kažką didesnio, ne pats esi. Reikia tikėti ir pasitikėti.

LGAVO „Sugrįžus“ narius vienija žinojimas – apie panašią išgyventą patirtį, įveiktas kliūtis, padarytas klaidas… Bet labiausiai juos jungia žinojimas, kad visi jie turi bendrą tikslą – padėti lietuviams grįžti į Tėvynę. O tai jau tikrai nemaža užduotis apie 40 narių jungiančiai lietuviškos visuomenės dalelei.

Visiems lietuviams labai tiks gerbiamos profesorės Elonos Vaišnienės patarimas: „Nori gyventi sveikai – rūpinkis kitais. Nori gyventi prasmingai – bendrauk ir pasitikėk.“